Pigūs Kinijos importai kelia grėsmę Europos verslui, tačiau ES antidempingo priemonės gali padaryti daugiau žalos nei naudos, rašo, rašo Enrico Vanino.
Prezidento Trumpo spiralinio prekybos karas su Kinija padidina tarifus daugybei Kinijos prekių, įskaitant viską, pradedant elektrinėmis transporto priemonėmis ir baigiant vartojimo produktais ir gamybos pramoniniais duomenimis, netrukus gali sukelti nenumatytų pasekmių visoje Atlanto vandenyne, nes Europa gali tapti nenumatyta kinų pertekliaus pigaus pigaus eksporto tikslu.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen neseniai išreiškė baimę, kad Kinijos prekybos srautų nukreipimas gali smarkiai paveikti svarbiausias ES pramonės įmones. Šiuos rūpesčius pakartoja pagrindinių verslo organizacijų, tokių kaip Didžiosios Britanijos mažmeninės prekybos konsorciumas, atstovai, kurie perspėjo, kad vartojimo prekės ir elektronika gali būti nukreipti į Europą per internetines prekyvietes ir platformas, kurių kainos yra žymiai mažesnės už vidaus gamybos sąnaudas – pažįstama koncepcija tarp prekybos ekspertų, vadinamų dempingais.
Kinijos dempingas
Dempingas reiškia prekių eksportą mažesnėmis nei įprasta jų verte, dažnai mažesnė už gamybos sąnaudas. Tokia kainų nustatymo praktika gali iškraipyti rinkas ir smarkiai nepalankias vidaus įmones importuojančiose šalyse. Kinijos atveju šiuos rezultatus leidžia ne tik masto ekonomija, bet ir valstybės remiamos gamybos sistemos. Kinijos firmoms dažnai naudinga subsidijuojami sąnaudos – ypač energija ir žaliavos -, taip pat finansinės paskatos ir strateginė pramonės politika, kuria siekiama padidinti eksporto rezultatus.
Tai, kas daro dabartinį kontekstą Europai, yra sektorių plotis, kuris gali paveikti. Rizikuojasi ne tik pigių vartojimo prekių. Tikėtina, kad daugelio Europos pramoninių tiekimo grandinių širdyje esančios tarpinės sąnaudos, tokios kaip plienas ir chemikalai – medžiagos, kurios yra daugelio Europos pramonės tiekimo grandinių širdyje. Net strateginės žaliosios technologijos, tokios kaip saulės baterijos ir elektrinių transporto priemonių komponentai, būtini pereinant prie grynojo nulio, yra eksportuojamos augant visame pasaulyje konkurencingoje, o dažnai įtartinai žemos kainos.
Ar turėtume nerimauti dėl dempingo?
Iš pirmo žvilgsnio šis pigesnių produktų antplūdis gali atrodyti kaip teigiamas įvykis Europos vartotojams, išgyvenusiems užsitęsusią pragyvenimo išlaidų krizę. Po daugelio metų infliacijos ir daug energijos sąskaitų, galimybė naudotis žemesnėmis nei elektronika, transporto priemonėmis ir namų apyvokos daiktais gali pasiūlyti labai reikalingą palengvėjimą. Tačiau šis trumpalaikis vartotojų padidėja rizika, kylanti ilgalaikio pramonės tvarumo sąskaita.
Daugeliui Europos gamybos sektorių jau daromas didelis spaudimas. Vokietijos automobilių pramonė jau atsilieka nuo pasaulinių konkurentų pereinant prie elektrinių transporto priemonių. Italijos mašinų sektorius, ilgas jos eksporto ekonomikos ramstis, susiduria su didėjančiomis energijos ir darbo sąnaudomis bei pasauline konkurencija. Daugeliui strateginių pramonės šakų gresia pavojus, įskaitant, pavyzdžiui, JK plieno pramonę, kuri reikalavo, kad neseniai vykusioje vyriausybės intervencijoje būtų galima išlikti.
Nepatenkintas nepertraukiamo importo antplūdis gali pagilinti šiuos pažeidžiamumus. Kai JAV užlieja tarifų duris ant Kinijos prekių, Europa dabar stovi prie užtvankos krašto – kyla klausimas, ar ji gali nukreipti artėjantį antplūdį, ar jį nuvalyti.
Kodėl antidempingo priemonės gali padaryti daugiau žalos nei naudos
Visame žemyne vis daugiau raginimo vykdyti prekybos gynybą, ypač dėl antidempingo priemonių. ES turi nusistovėjusį antidempingo pareigų įvedimo mechanizmą, atsižvelgiant į PPO taisykles-taikant laikinus tarifus, kurie importuoja importą, nustatyta, kad jie bus parduodami nesąžiningai mažomis kainomis. Jie yra skirti apsaugoti vidaus gamintojus nuo nesąžiningos konkurencijos, padidinti kainas į rinkos lygį ir suteikti jiems galimybę konkuruoti tokiomis sąlygomis.
Nepaisant to, kad ji kreipiasi į teoriją, antidempingo priemonės praktikoje turi nevienodą įrašą. Nemaža akademinių tyrimų visuma kyla abejonių dėl jų veiksmingumo. Tyrimai rodo, kad ši politika yra linkusi naudotis mažiausiai produktyviomis vidaus firmomis – toms, kurios labiausiai praranda konkurenciją -, tuo pačiu kenkiant efektyvesnėms firmoms, kurios remiasi importuojamomis sąnaudomis ir veikia per sienas. Be to, bendras poveikis užimtumui ir eksporto konkurencingumui dažnai yra neigiamas.
Dar labiau nerimą kelia tai, kad antidempingo tarifai iš tikrųjų gali paskatinti Kinijos eksportuotojus tapti efektyvesniais. Kinijos firmos, kurios išgyvena ES imamas pareigas, dažnai padidina jų produktyvumą, dar labiau padidina konkurencingumo spragą su savo kolegomis Europoje. Užuot išlyginę žaidimo sąlygas, šios priemonės gali tiesiog atidėti neišvengiamą – ir tai darant, rizikuoti susilpninti Europos konkurencinę padėtį ilgalaikėje perspektyvoje.
Padidinti konkurencingumą
Atsižvelgiant į tai, dabartinė ES diplomatinė pozicija Kinijos atžvilgiu gali būti labiau į ateitį nukreiptas požiūris. Užuot didinusi prekybos įtampą, Europos Komisija pasirinko vykdyti įsitraukimą. Montuojamos pastangos skatinti Pekiną sumažinti subsidijas ir apsvarstyti savanoriškus eksporto apribojimus, kad būtų išvengta rinkos prisotinimo. Ši bendradarbiavimo strategija atspindi platesnį pripažinimą, kad Europai reikalingas Kinijos bendradarbiavimas įvairiais globaliais klausimais, pradedant nuo klimato veiksmų iki ekonominio stabilumo išlaikymo pasaulinėse rinkose.
Žvelgiant iš platesnės pramonės politikos perspektyvos, kyla klausimas ne tai, kaip izoliuoti Europą nuo konkurencijos, o kaip suteikti jai galimybę konkuruoti. Europos pramonės iššūkis yra ne tik Kinijos importo kaina, bet ir struktūriniai trūkumai savo gamybos bazėje. Norint spręsti šiuos iššūkius, reikia pereiti nuo protekcionizmo prie produktyvumo didinimo.
Tai reiškia investavimą į ateitį: Atsinaujinančios energijos gebėjimų padidinimas siekiant sumažinti pramonės energijos sąnaudas, supaprastinti reguliavimo sistemas, siekiant skatinti verslumą ir skatinti privačias investicijas į mokslinius tyrimus, automatizavimą ir darbo jėgos plėtrą. Palyginamasis Europos pranašumas neturėtų būti konkuruojančiose dėl kainos – lenktynių iki apačios, kurios greičiausiai nevos, o kokybės, inovacijų ir tvarumo.
Strateginiuose sektoriuose, tokiuose, kaip kritiški žaliajai perėjimui, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama klestinčioms firmoms, kurios gali sukelti didelės vertės, produktyvumo ir darbo užmokesčio palaikymą. Užuot saugojusi mažiausiai konkurencingų firmų, pramonės strategija turėtų palaikyti tuos, kurie turi galimybę padidinti, diegti naujoves ir konkuruoti visame pasaulyje.
Nors prekybos kaupimo rizika nuo JAV ir Kinijos įtampos yra reali, Europos šalių tikslas turėtų būti strateginė autonomija per padidėjusį konkurencingumą, o ne protekcionistinę izoliaciją.
Pastaba: Šis straipsnis pateikia autoriaus nuomonę, o ne Europos – Europos politikos ir politikos ar Londono ekonomikos mokyklos poziciją. Teminis vaizdo kreditas: ABCDSTOCK / Shutterstock.com
